Pažintis su Dzūkijos kraštu (projektas „Žvilgsis į Lietuvą – Dzūkija“)

Spalio 19 dienos ankstų rytmetį 45 gimnazijos mokinių grupė, lydima trijų mokytojų, išsiruošė į edukacinę kelionę po legendomis ir padavimais apipintą Dzūkijos žemę. Tęsdami projekto „Žvilgsis į Lietuvą – Dzūkija“ veiklas į šį gerokai nuo mūsų nutolusį regioną vykome jau trečią kartą.

Pirmiausia lankėmės Punios miestelyje, kuris keliautojus pasitiko apsigaubęs rūku. („Veikiausiai Dzūkijos girių zuikiai nusprendė kaip reikiant iškūrenti pirtį“, – pajuokavo vairuotojas Evaldas). Išlipus iš autobuso, visų žvilgsnius patraukė mūrinė neobarokinio stiliaus Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia. Informacinė lenta byloja, kad ši bažnyčia (kaip ir netoli jos esanti koplyčia 1831 m. sukilėliams atminti, papuošta šv. Jurgio skulptūra) pastatyta 1863 m. klebono Zagorskio ir parapijiečių rūpesčiu vietoj sudegusios bažnyčios. Metai iškalbingi, jie liudija sukilimo prieš carinę Rusiją laikotarpį, kai paprasti žmonės kilo į kovą ir stengėsi nusimesti jungo pančius. Sekdami nuoroda mokiniai traukė apžiūrėti garsaus Punios piliakalnio, įkurto dar XIII amžiuje ir laikomo vienu žymiausių ir aukščiausių Lietuvoje (aukštis – 44 metrai). Žmonių rankomis sukurtas piliakalnis stūkso Nemuno ir Punelės slėnių sandūroje. Nuo piliakalnio atsiveria puiki Nemuno slėnio ir Punio šilo panorama, tačiau paslaptinga rūko skraistė šį kartą vos leido įžiūrėti Nemuno vandenis. Toje ypatingoje atmosferoje gimnazistė Edita Bendikaitė papasakojo legendą apie Punią išgarsinusią pilėnų tragediją. Manoma, jog čia nelygioje kovoje su kryžiuočiais narsiai gynėsi lietuviai, vadovaujami kunigaikščio Margirio. Legenda byloja, kad pilies gyventojai nepajėgdami nugalėti galingesnio priešo ir nenorėdami pasiduoti, padegė pilį ir visi iki vieno žuvo liepsnose. Mokslininkų duomenimis čia iš tiesų stovėjusi medinė pilis, kuri buvo sudeginta XIV a. pabaigoje. Vėliau vaizdingoje vietoje ant piliakalnio įsikūręs dvaras, šalia, rytinėje pusėje – miestelis. XIV a. jis tapo karališkuoju dvaru. Punios apylinkės tapo mėgiama kunigaikščių ir diduomenės medžioklių vieta. Manoma, kad čia medžiojo ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Punios miestelio istorija paskatino susimąstyti, kad šiose vietose nuo seno gyventa drąsių žmonių, o šiandienos karta rūpinasi savo krašto palikimo išsaugojimu.

                      Pasigėrėję Punia, vykome į netoli esančius Raižius. Čia mus pasitiko gidas Ipolitas Makulavičius. Jis moksleiviams papasakojo apie Raižiuose 2010 m. pastatytą paminklą Vytautui Didžiajam (skulptorius Jonas Jagėla), apie XV a. pabaigoje – XVI a. šioje vietovėje įsikūrusią totorių bendruomenę. Kaime veikia Raižių mečetė (pastatyta 1889m., kultūros paminklas), įsikūrusi musulmonų religinė bendruomenė, trejos kapinės, tarp kurių ir senosios, pažymėtos paminkliniais akmenimis. Vėliau gidas pakvietė moksleivius apžiūrėti prie mečetės sumontuotus du saulės laikrodžius, vienas iš jų rodo vietos laiką, kitas Griunvaldo (Žalgirio mūšio vieta Lankijoje). Akmeninėje laikrodžio plokštėje iškaltas įrašas: „Žvelk į praeitį, į dabartį, į ateitį.“ Gidas akcentavo mokiniams, kaip svarbu pažinti savo krašto istoriją, nes ją ignoruojantiems „praeitis tėra gūdus miškas, o ateitis tamsi“. Paskui gimnazistai buvo pakviesti į musulmonų maldos namus – mečetę, gerbdami tradiciją į ją žengėme nusiavę batus. Viduje – askezė, jokio blizgesio. Gidas Ipolitas supažindino su musulmonų maldos tradicija, papasakojo apie religijos ištakas. (Įdomu tai, kad žydų, krikščionių ir musulmonų religijos ištakos turi bendrumų.) Mokiniams buvo priminta hebrajiškų vardų Adomas ir Ieva kilmė. Atsisveikinę su Raižių kaimu, Lietuvos daugiakultūriškumą liudijančiu ženklu, kelionę tęsėme Merkinės link.

Kita mūsų stotelė buvo Merkinė. Čia mūsų grupę svetingai pasitiko gidas Mindaugas Černiauskas. Jis papasakojo, jog kadaise Merkinė buvo svarbus prekybos ir kultūros centras, 1569 m. gavęs Magdeburgo teisę. Tais pačiais metais buvo pastatyta miesto rotušė. XIX a. viduryje joje įsikūrė stačiatikių cerkvė, na o šiomis dienomis tai Merkinės krašto muziejus. Kitoje pusėje, priešais buvusią rotušę stūkso vadinamasis Vazos namas, kuriame dažnai apsistodavo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza IV. Čia taip pat net du kartus buvo apsilankęs Maskvos imperatorius Petras Didysis, vykstant karams su Švedija. Negana to, šis kraštas buvo labai mėgiamas Lietuvos ir Lenkijos monarchų dėl medžioklės plotų. Deja, po karo su Maskva XVII a. viduryje miestas taip ir nebeatgavo savo buvusios galios. Laimei, šiame krašte gyvena pilietiški žmonės, kurie stengiasi išsaugoti garbingą Merkinės istoriją. Neabejingi merkiniškiai 2016 metais patys surinko lėšų bronziniam Vladislovo Vazos paminklui.

Merkinė atliko didelį vaidmenį Lietuvos Laisvės kovose XX amžiuje. Šio krašto miškuose buvo įsikūrusi Dainavos partizanų apygarda, veikė tokios asmenybės kaip Lionginas Baliukevičius – Dzūkas ar Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Sovietų valdžia vengdama bet kokios atminties ir žuvusiųjų už laisvę partizanų pagerbimo, kovotojų palaidojimo vietoje, ant žmonių kaulų, įkurdino stadioną. Dabar šioje vietoje įrengtas memorialas Dainavos apygardos partizanų garbei, čia 1989 – 1994 m. vienas po kito buvo statomi kryžiai, todėl dabar ši šventa, žmonių krauju sulaistyta vieta vadinama Merkinės kryžių kalneliu.

Papasakojęs Merkinės krašto istoriją, gidas mus nuvedė ant piliakalnio, nuo kurio vėrėsi žadą atimanti buvusio upinio uosto panorama. Grožėjomės Nemuno ir Merkio santakos vaizdais. Užkopėme ir į Merkinės apžvalgos bokštą pasigrožėti rudenišku peizažu.

Nuvažiavę 14 kilometrų į pietvakarius nuo Merkinės, atkeliavome į Liškiavą, kaimelį, su 25 gyventojais, bet galintį didžiuotis Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia ir dominikonų vienuolyno ansambliu. Besidomintiems architektūra svarbu paminėti, kad ši bažnyčia pasižymi graikiškojo (bizantiškojo) kryžiaus išplanavimu. Joje yra net 7 rokoko stiliaus altoriai. Visi susikaupę klausėmės gidės liudijimo apie tikinčiųjų patiriamas malones ir įvykusius stebuklus, kai buvo prašoma Dievo Motinos pagalbos. Taip pat į atmintį įstrigo ir legenda apie Šv. Agotą.

Dienai baigiantis turėjome laiko pasivaikščioti nuostabiame kurorte Druskininkuose, įsikūrusiame Lietuvos pietuose. Kelionė neprailgo ir padovanojo įsimintinų akimirkų ir mokiniams, ir mokytojams. Grįždami namo ne vienas galvojome apie tai, kokiame nuostabiame, turtingame savo istorija ir kultūriniu palikimu krašte gyvename. Pažintis su gerokai nuo Žemaitijos nutolusiu regionu paskatina domėtis savo krašto istorija, kultūriniu paveldu ir jį puoselėti.

Mokytoja Eglė Litvinienė ir 3d klasės mokinė Roberta Vičiūtė

Informacija

Mūsų rekvizitai

Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija
Savivaldybės biudžetinė įstaiga.
Kodas: 190284291
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.

Adresas: Savanorių g. 56, LT-97114 Kretinga
Telefonas: +370 (672) 99180
El. paštas: info@kjpg.lt

2% parama

2 proc. paramos sąskaitos Nr. LT784010041800092289
Paramos gavėjo pavadinimas
Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos Rėmimo fondas
Identifikacinis numeris (kodas) 193341331

Darbuotojų poreikis

Šiuo metu laisvų darbo vietų nėra